Naujienos

Žagarės urbanistiniame draustinyje – vertingiausia Žagarės miesto dalis (II)

Žvelgaičio piliakalnis
Nuotr. R. Ginkaus

Žagarės urbanistinio draustinio teritorijoje abipus Švėtės upės puikuojasi net du piliakalniai. Dešiniajame krante - Raktuvės piliakalnis, kairiajame – Žvelgaičio (dar vadinamas Žagarės, Aukštadvario, Plikuoju, Kosčiuškos kalnu). Ilgą laiką manyta, kad pilies būta ir ant Veidės kalno.

                      Prie Raktuvės piliakalnio, kuris dabar visas XIX-XX amžiaus kapeliais nuklotas, rasta seniausios Žagarėje gyvenvietės pėdsakų. I - XII a. radiniai byloja, jog čia dar XII a. stovėjusi medinė gynybinė žiemgalių (baltų genties) pilis Raktė, puldinėta Livonijos ordino. Istoriniuose šaltiniuose Raktė pirmą kartą paminėta 1272 m., kryžiuočiams užpuolus ir sudeginus pilį. Tais metais žiemgaliai buvo pakrikštyti. Eiliuotoje Livonijos kronikoje 1272 - 1289 m. pilis vadinta Racken arba Rackete vardu. Apie Vilnių tuo metu istoriniuose šaltiniuose dar nebuvo nė žodžio pasakyta.

Raktuvės bei gretimos kitos žiemgalių pilys (Duobelės, Tėrvetės) stabdė kryžiuočių veržimąsi į besiformuojančią Lietuvos valstybę. Žiemgaliai buvo tvirta užtvara, iš dalies lėmusi ir Lietuvos likimą. Kaip rašo Mokytoja, kraštotyrininkė Romualda Vaitkienė, „herojinę praeities kovų kroniką yra citavęs kalbininkas profesorius Kazimieras Būga. Tai apie kalavijuočių magistrą Kunę fon Hatzingenšteiną, įsibrovusį prie Raktuvės: „...įsibrovę/Kuolpilėn, jie matė vyrus/Moteris, vaikus į pilį/Bėgant, daug arklių, galvijų/Ir mantos atsižadėję,/Namuose tatai palikę,/Į pilies vartus tatai skubėjo/Ir tik čia pradėjo gintis./Numetė jiems tiltus.../“. „Būta žiemos. Nepajėgę įkopti į ledu apšalusį kalną nei užlipti pylimu, priešai apsistojo palapinėse. Tik po trijų dienų kovos, neįveikdami pilies gynėjų, sudegino papilio gyvenvietę, „nors jos būta didelės“, ir prisigrobę turto bei gyvulių, pasitraukė į Rygą... 1289 metais kovotojai ir dalis gyventojų su karvedžiu Nemeisiu pasitraukė į Sidabrę. Ilgiems amžiams nutilo Raktuvės kalnas.“

1711 m. vizituojant Naujosios Žagarės bažnyčią, ant Raktuvės kalno jau minima koplyčia. Manoma, jog taip buvo ruošiama nauja vieta kapinėms. 1713-1776 m. mirimų registracijos knygoje užfiksuotas įrašas apie pirmąjį palaidojimą kapinėse: 1733 m. gruodžio 27 d.

                      Žagarė (Sagera) pirmą kartą paminėta istoriniuose šaltiniuose 1254 m. Tuomet Žagarė atiteko Rygos arkivyskupui. Tačiau 1271 m. arkivyskupo sutartyje su Livonijos ordinu buvę parašyta, kad Žagarė atiteks Ordinui, jei jis ten pastatys pilį. Ordinas pastatė pilį, kuri išstovėjo iki pat Žalgirio mūšio 1410 m. Archeologiniai tyrimai patvirtino, jog čia stovėjusi ne lietuvių, kaip seniau buvo manyta, o vokiečių pilis. Ilgai sklandė legendos, kad ant Žvelgaičio piliakalnio stovėjusi lietuvių kunigaikščio Žvelgaičio pilis. Jis laikomas pirmuoju žinomu ir patikimuose šaltiniuose minimu lietuvių kunigaikščiu. Henriko Latvio kronikoje 1205 ir 1208 m. aprašyta, kaip žiemgalių kunigaikštis Viestartas, rezidavęs Tervetėje, paprašė kryžiuočių pagalbos kovoje su Žvelgaičiu. Prieš tokias pajėgas Žvelgaitis su savo kariais neatsilaikė, žuvo visi. Priešai jų galvas išsivežė į Žiemgalą. Tačiau neaišku, kur vyko šis kronikoje minimas 1208 m. mūšis. XIX a. romantikai Žvelgaitį „apgyvendino“ Žagarėje. Apie kunigaikštį Žvelgaitį 1860 m. rašęs ir lietuvių rašytojas, istorijas Simonas Daukantas. Pirmojoje Lietuvos istorijoje jis rašė apie Žagarės kraštą ir karvedį Žvelgaitį: „karvedys Svelgiotė, Žagarės ir Jelgavos kunigaikštis, apsidrąsinęs iki pat Rygos angai atjojo“.

Susidoroję su Žvelgaičiu, žiemgaliai greit atsimetė nuo kryžiuočių. Tačiau 1250 m. Žiemgalą užkariavo Livonijos ordinas. Po paskutinės Ordino paimtos žiemgalių Sidabrės pilies netoli Joniškio 1291 m. apie 100 tūkstančių žiemgalių pasitraukė į Lietuvą.

Žvelgaičio piliakalnis visada buvo mokinių ekskursijų, jaunimo pramogų ir poilsio vieta. 1923 m. dalis piliakalnio apsodinta pušaitėmis.

Tęsinys kitame straipsnyje.

Iš ciklo „Pažink Žagarės regioninio parko vertybes“.

Žagarės regioninio parko direkcijos vyresn.specialistė Modesta Bielskienė