Naujienos

Žagarės dvaro rūmuose - knygos „Tėvo Stanislovo Paberžė. Giesmė Esimui“ pristatymas ir fotografijų paroda „Paberžės giedantys daiktai“

Knygos ir parodos autorė Vita Morkūnienė

Š. m. balandžio 4 d. (ketvirtadienį) 17 val. Žagarės dvaro rūmuose vyks žurnalistės, rašytojos Vitos Morkūnienės knygos „Tėvo Stanislovo Paberžė. Giesmė Esimui“ pristatymas ir fotografijų parodos „Paberžės giedantys daiktai“ atidarymas. Fotografijų paroda Žagarės dvaro rūmuose bus eksponuojama iki š.m. balandžio 31 d.

Esama žmonių ir vietų, kuriems nusakyti įprasti žodžiai ir dydžiai netinka. Kunigas Algirdas Mykolas Dobrovolskis – kapucinų vienuolis tėvas Stanislovas ir atokus Paberžės bažnytkaimis Kėdainių rajone kaip tik tokie. Iki Paberžės, galingo dvasinės traukos centro, buvo skaičiuojami kilometrai nuo Vilniaus, Varšuvos, Talino, Peterburgo ir kitų pasaulio miestų, o Paberžės ganytojas pelnė žmonių kunigo titulą ir dar gyvas būdamas tapo legenda. Kelis dešimtmečius Paberžės kryptimi, tėvo Stanislovo kryptimi tekėjo žmonių upė. Su tėvu Stanislovu galėjai kalbėtis apie viską. Jis mokėjo paprastais žodžiais pasakyti, kokia yra žmogaus gyvenimo prasmė, jo kančios ir jo kelio prasmė. Gebėjo įžiebti žmogui viltį ir neleido jaustis paskutiniam eilėje prie Dievo. Neskirstė žmonių pagal kilmę, padėtį visuomenėje, mokslo ar turto cenzą. Jam nebuvo nereikalingų žmonių.

                             Tėvas Stanislovas dar ilgai bus dvasine Paberžės dominante. Netelpantis standartų, pripažintų tiesų, tradicijų ir dogmų, charakteristikų ir epitetų rėmuose. Drąsus ir laisvas, veržlus, atviras ir patiklus, netausojantis savęs, atsidavęs tarnystei, spinduliuojantis meilę žmonėms. Gyvas krikščioniškumo liudijimas.

Paberžė – vieta, kurioje nesikryžiuoja dideli keliai.

Paberžė – vieta, kur į vieną nesuteka didelės upės.

Paberžė – vieta, kurioje susitinka laikas ir žmogus, žmogus ir Dievas.

Kur žmogus stoja į akistatą su pačiu savimi.

Žurnalistė, rašytoja Vita Morkūnienė, kurios knyga „Pokalbiai tėvo Stanislovo celėje“ sulaukė net trijų leidimų, šioje esė ir fotografijų knygoje į tėvą Stanislovą ir Paberžės fenomeną žvelgia atidžiu, jautriu ir šviesiu žvilgsniu, atskleisdama ne tik tėvo Stanislovo paliktus dvasinius turtus, bet ir prakalbinama gerai jai pažįstamą giedančių Paberžės daiktų pasaulį.

Renginio metu taip pat bus atidaroma fotografijų paroda „Paberžės giedantys daiktai“. Tėvo Stanislovo gyvenime ir aplinkoje daiktai buvo ypatinga sfera. Daiktai gyveno šalia jo, su juo, buvo jo ištikimiausi bičiuliai ir palydovai. Paberžė ir dabar gyva tėvo Stanislovo daiktais – kapinaitėmis, koplytstulpiais, kasdieniais rakandais ir liturginiais reikmenimis. Varpais ir varpeliais, žibintais, vario puodais, aliejinėmis lempelėmis, paveikslais, dūlančiais kryžiais, saulutėmis, besparniais angelais, klumpėmis ir vyžomis, stulomis, arnotais, rankomis nertomis užuolaidomis su Jėzaus širdimi, žarijų lygintuvais, raktais, spynomis, begale kitų daiktų, liudijančių ir kasdienybės rupumą, ir amžinybės ilgesį, ir žmogaus santykį su gyvenimu, su laiku, jame rusenančia kūrybos kibirkštimi. Gyva daiktais, surinktais, suvežtais, ištrauktais iš sąvartynų, bažnyčių palėpių, išpirktais iš metalo supirktuvių, dovanotais gerų žmonių.

Tėvas Stanislovas ne kartą yra sakęs, kad be galo myli daiktus, kad daiktai ateina pas jį kaip sužieduotiniai. Kad naktimis daiktai pražysta. Kad daiktai gieda – pridurdamas, kad paprasti daiktai dainuoja, o šventi – gieda. Kad tai – giesmė Esimui.

Knygos apie tėvą Stanislovą ir fotografijų parodos autorė Vita Morkūnienė gimė ir mokėsi Kėdainiuose, vėliau studijavo žurnalistiką Vilniaus universitete. Lietuvos nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narė, įvairių žurnalistinių kūrybos konkursų laureatė, Antano Macijausko premijos, skiriamos už tautinės savimonės, valstybinės kalbos ir nacionalinės kultūros puoselėjimą laureatė. Kelių publicistikos ir eseistikos knygų autorė.

(Parengta pagal Vitos Morkūnienės pateiktą informaciją).

Žagarės regioninio parko direkcijos vyresn.specialistė Modesta Bielskienė