Naujienos

Minime Pasaulinę pelkinių vietovių dieną

Vasario 2 d. minima pasaulinė pelkinių vietovių diena. Tą dieną prieš 50 metų buvo pasirašyta tarptautinė RAMSAR sutartis, kurioje pasaulio valstybės įsipareigojo saugoti savo krašto pelkes ir kitas šlapynes.

                      Pagal Ramsaro konvenciją saugomos ne tik visos planetos išlikimui svarbios pelkės, bet ir kitos vietos, kuriose gausu vandens. Tai žemapelkės, aukštapelkės, nendrynai, dirbtiniai ir natūralūs vandens telkiniai, pastoviai ar laikinai užmirkusios teritorijos. Lietuva konvenciją ratifikavo 1993 metais. Septynios Lietuvos saugomos teritorijos yra įtrauktos į Ramsaro konvencijos sąrašus: Čepkelių, Kamanų, Viešvilės, Žuvinto rezervatai, Nemuno deltos regioninis parkas, Girutiškio pelkė ir Adutiškio – Svylos – Birvėtos šlapžemių kompleksas.

                      Šiuo metu natūralios pelkės užima apie 2,73 proc. Lietuvos teritorijos, o pažeistos – dar beveik 7 procentus. Šios teritorijos laikomos mūsų krašto vertybėmis, kartais vadinamos „mūsų planetos inkstais“. Dauguma jų nedidelės – iki 50 hektarų ploto ir netolygiai išsibarsčiusios šalies viduje. Pelkės nuo seno buvo neatsiejama žmonių gyvenimo dalis. Pelkės, ypač liūnai ir raistai, kaip paslaptingos vietos, minimi lietuvių mitologijoje ir tautosakoje, su jomis susiję daug vietovardžių, čia kaimo gyventojai vesdavo ganytis gyvulius, rinko vaistažoles, dėl antiseptinių savybių kiminus naudojo žaizdoms tvarstyti, drėgnais kiminais perdengtos daržovės gerai išsilaikydavo per žiemą – nei pūdavo, nei džiūdavo. Dėl jų termoizoliacinių savybių kiminai būdavo klojami tarp rąstų statant namus.

                      Kodėl pelkės tokios svarbios mūsų planetai? Išnykus pelkėms nebebūtų ne tik spanguolių, bet ir daugybės kitų augalų bei gyvūnų rūšių, kurioms pelkė – vienintelė buveinė. Kai kurios Lietuvoje dar sutinkamos augalų rūšys – dvilapis purvuolis, pelkinė uolaskėlė, žvilgančioji riestūnė – yra retos ir nykstančios visoje Europoje. O kur dar rasi tokių paslaptingų augalų kaip vabzdžiaėdžiai – paprastoji tuklė, saulašarės ar pelkių duburiuose bei jų ežerėliuose grobio tykantys skendeniai?

                      Iš pelkių išteka daugybė upelių. Jei nebūtų pelkių, upeliai gerokai sutrumpėtų, nes nebebūtų jų aukštupių, kuriuos maitina pelkių vandenys. O ir tie sutrumpėję upeliai ir upės, į kurias jie suteka, nebūtų tokie vandeningi. Per sausras dalis upelių tiesiog išnyktų, o nusekusiose didžiosiose upėse įprastu reiškiniu taptų pilvais į viršų plaukiančios žuvys. Žemesnis vandens lygis būtų ir ežeruose, dėl ko jie greičiau dumblėtų, juos sparčiau užkariautų nendrės ir vandens augalija. O dalies seklesnių ir mažesnių ežerų iš viso neliktų.

                      Išnykus pelkėms, pasikeistų visa aplinka. Tikriausiai ne vienas yra pastebėjęs, kad pelkė dalijasi gyvybiškai būtina drėgme su aplinkiniais plotais – sausringais metais tik papelkiuose galima rasti kokį baravyką ar uogą, kai visur kitur miškai tušti. Pelkės turi įtakos augalijai ne tik prie jų besišliejančiuose plotuose. Garindamos jose sukauptą vandenį tiesiogiai ir per jose augančių augalų žioteles, pelkės drėkina orą. Pelkių išskiriama drėgmė labai prisideda prie to, kad naktį iškrinta rasa, atgaivinanti augalus ir sudaranti jiems galimybę išgyventi laikotarpį be lietaus. Tai ypač aktualu kintant klimatui – mat yra ne tik prognozuojamas, bet jau ir stebimas kritulių kiekio sumažėjimas šiltuoju laikotarpiu – būtent tada, kai augalijos vandens poreikiai yra didžiausi. Tai reiškia, kad vidurvasarį nurudavusių vejų ir pievų bei gelstančių medžių lapų vaizdas būtų dažnesnis, o ilgainiui taptų įprastu, jei prarastume pelkes.

                      Pelkės nepelnytai užmirštamos kalbant apie klimato kaitą ir jos švelninimo būdus. Iš visų sausumos ekosistemų pelkės yra pati efektyviausia anglies saugykla – ploto vienete pelkės sukaupia iki septynių kartų daugiau anglies nei kitos sausumos ekosistemos, pralenkdamos ir miškus. Jos pasižymi savybe kaupti augalų iš oro paimtą ir organiniais junginiais paverstą anglies dioksidą nevisiškai suskaidytose augalų liekanose – durpėse. Nors durpynai pasaulyje sudaro tik apie 3 proc. sausumos ploto, jų durpėse per tūkstančius metų sukaupta dvigubai daugiau anglies dioksido nei visuose pasaulio miškuose kartu sudėjus. Tačiau šią, klimato kaitos sąlygomis ypač svarbią funkciją, pelkės gali atlikti tik tada, kai yra nepažeistos – nesutrikdytos jų hidrologinės sąlygos ir nesunaikinta pelkinė augalija. Kitu atveju prasideda pavojingas atvirkštinis procesas.

                      Mūšos tyrelio pelkė – ypač svarbi Žagarės regioninio parko dalis. Mūšos tyrelio pelkė yra viena didžiausių Šiaurės Lietuvos pelkių. Pagal užimamą plotą ji yra 14-oje vietoje Lietuvoje. Pietiniame pelkės pakraštyje yra Mūšos ištakos, todėl ir pelkė gavo upės vardą. Priešinga kryptimi srovena Švėtės intakas Juodupis. Apypelkio miškuose veši šlapi ir klampūs juodalksnynai. Mūšos tyrelio telmologinis draustinis Žagarės regioniniame parke yra saugus prieglobstis daugeliui augalų ir gyvūnų rūšių. Per draustinį vingiuoja Mūšos tyrelio pažintinis takas. Einant juo galima pamatyti Miknaičių ežerą, mitologinį Tyrelio akmenį, buvusią Lietuvos partizanų stovyklavietę ir daug kitų įdomybių.

                      Mūšos tyrelio kraštovaizdžio draustinis įsteigtas 1988 m. saugant Mūšos tyrelio aukštapelkės dalį ir apypelkio miškus. Vėliau pavadintas telmologiniu draustiniu, 2008 m. tapo Žagarės regioninio parko dalimi („sala“). Mūšos tyrelio pelkė palyginti vėlai pripažinta vertinga ir saugotina. Sovietmečiu aukštapelkė buvo pasmerkta durpių gavybai. Nuo 1971 m. kasamos durpės kraikui. Durpynas skverbėsi vis gilyn į pelkę. Tačiau, sulaukus vietos žmonių kreipimosi, kurį surašė Juodeikių kaimo mokytojas Aleksandras Žalys, Vyriausybė nutarė apsaugoti likusią šlapynės dalį.

Draustinyje saugomą gamtinį kompleksą, kurio plotas 1676 ha, sudaro didelė aukštapelkė, tarpinio tipo pelkės, žemapelkė ir šlapi apypelkio miškai. Aukštapelkėje telkšo Miknaičių ežeras – didžiausias natūralus ežeras Joniškio r. savivaldybėje. Mažiau nei 6 ha likęs iš kadaise tyvuliavusio plataus poledynmečio ežero. Jo vandenis pasiglemžė Mūšos tyrelio šlapynė. Ežerą juosia aukštapelkė, kurios didžiąją dalį sudaro gailiniai pušynai. Juos kiekvienas pažins iš tvyrančio svaigaus gailių kvapo. Aukštapelkės plynėje tarp kelių dešimčių nedidelių ežerokšnių paplitę baltosios saidros sąžalynai. Pietinėje pelkės dalyje plyti tarpinio tipo pelkių plotai, kuriems savitą vaizdą suteikia reti nendrių sąžalynai. Apypelkio miškuose veša šlapi ir klampūs juodalksnynai. Draustinyje esančių biotopų gausa sąlygoja didelę augalų ir gyvūnų įvairovę. Dalis iš jų reti ir saugomi ne tik Lietuvos, bet ir Europos mastu. Mūšos tyrelio pelkė – tetervinų, gervių mėgstama buveinė, čia peri dirviniai sėjikai, tikučiai, į Miknaičių ežerą pailsėti paukščių migracijos metu nutupia tūkstančiai baltakakčių ir želmeninių žąsų. Mūšos tyrelio pelkėje gausiai auga siauralapė balžuva, durpyninis bereinis, juodoji varnauogė, švyliai, viržiai, gailiai, spanguolės, tekšės ir dauguma kiminų rūšių. Vienas iš įdomesnių augalų – saulašarė. Smulkūs gyviai, kuriuos šie augalai gaudo ir virškina lapų pagalba, yra papildomas mineralinių medžiagų šaltinis. Dėl nepalankių sąlygų augalai aukštapelkėje auga labai lėtai. Šimtametė pušis pelkėje gali siekti tik keleto metrų aukštį. Nors tai tas pats medis, kuris miške remia dangų.

Keliaujant Mūšos tyrelio pažintiniu taku reikia elgtis ypač atsakingai. Mūšos tyrelio pažintinis taktas, per pelkę nusidriekęs 2015 m., iš karto pateko į Lietuvos rekordų knygą kaip ilgiausias pelkėje įrengtas lentų takas, o Mūšos tyrelio aukštapelkė tapo viena gausiausiai lankomų pelkių šalyje. 2019 m. pratęsus lentų taką, šio pažintinio tako ilgis siekia 6,7 km. Keliaujant juo rekomenduojama judėti prieš laikrodžio rodyklę. Taip mažiau kertasi lankytojų srautai. Take svarbu paisyti kelių pagrindinių taisyklių – negalima nulipti nuo medinių lentelių tako, griežtai draudžiama rūkyti. Telmologiniuose draustiniuose vasaros metu lankymąsis draudžiamas, todėl lankytojai gali vaikščioti tik jiems skirtais takais ir netriukšmauti. Pažintiniame take nėra šiukšliadėžių siekiant skatinti lankytojus gamtoje elgtis atsakingai – ką atsinešėme su savimi, tą reikia ir išsinešti.

Pasaulinės pelkinių vietovių dienos proga linkime gražių akimirkų Mūšos tyrelio pelkėje ir nepamirškime – tik atsakingu elgesiu galime išsaugoti pelkes ateities kartoms.

Iš dalies parengta pagal Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos informaciją.