Naujienos

TIKUTIS - MARGA MŪŠOS TYRELIO PELKĖS RETENYBĖ

2021-04-22

Mūšos tyrelio pelkė – viena didesnių pelkių Šiaurės Lietuvoje, plytinti Žagarės regioninio parko teritorijoje. Pietiniame pelkės pakraštyje yra Mūšos ištakos, todėl ir pelkė gavo upės vardą. Mūšos tyrelio telmologinis draustinis yra saugus prieglobstis daugeliui augalų ir gyvūnų rūšių. Viena jų - tikutis (Tringa glareola) – tilvikinių (Scolopacidae) šeimos ypač retas paukštis. 2020 m. po 6 metų pertraukos šių paukščių pora vėl stebėta Mūšos tyrelio pelkėje.

Tikutis – atviro tundrinio kraštovaizdžio paukštis, todėl Lietuvoje dažniausiai peri aukštapelkių plynėse arba atviruose jų pakraščiuose – laguose. Rečiau įsikuria tarpinio tipo pelkėse. Paskutinius 10 metų perint šį paukštį galima stebėti 14-koje didžiųjų šalies pelkių. Manoma, kad Lietuvoje kasmet peri apie 100- 150 tikučių porų. Pasauliniu mastu jie peri tik 13 valstybių.

Šio reto Lietuvoje paukščio, įrašyto į raudonąją knygą, kūno viršutinė pusė juosvai pilka su baltomis ir juodai rudomis dėmelėmis, o antuodegis baltas. Uodega su skersais juodais dryžias. Pilvinė pusė balta. Galvos, kaklo, kūno šonai ir krūtinė rudai dėmėti. Kai tikutis skrenda, matyti šviesokos pasparnės, balta, smulkiai skersai dryžuota uodega ir pastebimai už uodegos išlindusios kojos. Įdomu tai, jog šis paukštis, kaip ir, pavyzdžiui, kielė, mėgsta kinkuoti užpakalinę kūno dalį.

Tikutis vadinamas vėlyvu paukščiu migrantu. Perėjimo vietas šie paukščiai užima tik balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje. Peri didesnėse aukštapelkėse, raistuose, miškingų upelių ir ežerų pakrantėse, durpynuose ir užliejamose pamiškės pievose. Šie paukščiai pasižymi tipiškais tuoktuvinių skrydžiais, kuriuos atlieka ir patinas, ir patelė, gana aukštai skraidydami virš perėjimo teritorijos. Lizdą tikučiai krauna ant kupstų, po nulinkusiais augalais. Deda 4 žalsvus ar rusvus kiaušinius, išmargintus rudomis dėmelėmis. Tikutis peri tik atvirame kraštovaizdyje, tačiau nevengia vietų su pavieniais retais medeliais ar retai išsimėčiusiais krūmais, pasirenka pelkių vietas, kuriose auga retos pušaitės, berželiai. Daugeliu atvejų medžiai dengia iki 20 proc. paukščių užimtos teritorijos.

Tikutis palyginti daug laiko praleidžia ant žemės, kur peri, augina palikuonis, maitinasi. Maitinasi jis bėgiodamas žeme, o pakyla dažniausiai tik pabaidytas arba tuoktuvinių skrydžių metu. Nerimaudamas dažnai tupia medžių viršūnėse.

Didžioji dalis šių paukščių, tiek Lietuvoje, tiek ir visoje Europoje, sparčiai nyksta dėl kintančių buveinių intensyvėjant žemės ūkiui (pelkių ir aplinkinių teritorijų sausinimo, durpių gavybos perimvietėse ir gretimuose joms plotuose), taip pat dėl natūralių pelkių augalijos bendrijų pokyčiių (užaugimas sumedėjusia augalija) ir klimato kaitos.

Įdomu dar ir tai, jog žodis „tikutis“ dar gali reikšti tarmišką tilvikinio paukščio perkūno oželio (Scolapax gailinago) pavadinimą ir žvaigždę Vežėjo žvaigždyne.

Straipsnis iš ciklo „Pažink retas Žagarės regioninio parko rūšis“.

Parengė: Žagarės regioninio parko direkcijos vyresn.specialistė Modesta Bielskienė

Naujausi straipsniai

2021-04-19 Išskirtiniai suvenyrai ir dovanos iš ragų

2021-04-19 Žagarės regioninio parko direktoriaus darbotvarkė

2021-04-16 Garbė liesti medį ir suteikti jam dar vieną gyvenimą

2021-04-16 Skulptoriaus Daliaus credo – pagarba medžiui

2021-04-15 Apie saugomos teritorijos produktus