Krašto istorija

Pirmojo mūsų eros tūkstantmečio archeologijos paminklų gausumas rodo, kad žmonių čia gyventa gana seniai. Gyvenvietė ar net miestas susikūrė gerokai anksčiau, negu pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta Žagarė.

     Žagarės regioninio parko teritorija pasižymi didele gamtos ir kultūros paveldo objektų įvairove. Abipus Švėtės upės stūkso du piliakalniai: dešiniame upės krante – Raktuvės ir kairiajame – Aukštadvario piliakalnis, vadinamas Žvelgaičio kalnu. Istorikas J. Šliavas iškėlė hipotezę, kad Žagarės mieste, Veidės kalnelyje, kairiojoje Švėtės pusėje, buvo dar ir trečia piliavietė, kurioje stovėjusi 1271 m. minima žiemgalių Syrenės pilis. Prie Raktuvės piliakalnio, ties nedideliu upeliuku Cuka, kaip teigia J. Šliavas, rasta seniausios gyvenvietės dabartinėje Žagarėje pėdsakų. Radinius autorius priskyrė I-XII a. Iš radinių paplitimo po gana didelę teritoriją jis spėjo Raktuvėje buvus pilį su papiliu, o šalia – nemažą gyvenvietę, tyrinėtojo pavadintą miestu. Teigiama, kad Raktuvės piliakalnyje stovėjo žiemgalių pilis Raktė. Pagal J. Šliavą, ankstyvoji pilis sudeginta per lietuvių – žiemgalių karus, vėliau pastatyta kita. Istorijos šaltiniuose Raktė pirmą kartą paminėta 1271 m., kalavijuočiams užpuolus ir sudeginus pilį, nors kai kurie tyrinėtojai teigia, kad ji buvo minima apie 1198 m. 1271 m. minimos dvi pilys: Raktė ir Žvelgaičio kalno pilis. Žvelgaičio kalno pavadinimas atsirado nuo lietuvių kunigaikščio Žvelgaičio – istorinio asmens, minimo rašytiniuose šaltiniuose XII a. pabaigoje – XIII a. pradžioje. Žagarė (Sagera) pirmą kartą minima 1253 m. dokumente, surašytame Rygos arkivyskupui, dalijantis žiemgalių žemes. Iki 1499 m. Žagarėje pastatyta bažnyčia. Miesteliu tapusi gyvenvietė plėtėsi į rytus. Iš vėlesnių duomenų matyti, kad Žagarė XV-XVI a. sandūroje kūrėsi palei du senuosius kelius. 1523 m. žemės skyrimo bažnyčiai akte Žagarė vadinama miestu su turgumi. Žygimanto Senojo valdymo metais (1506-1548) dešiniajame Švėtės krante jau stovėjo Vilniaus vyskupo Jono dvaras, kuris davė pradžią naujai gyvenvietei šiame upės krante. 1547-1593 m. randama žinių apie naują gyvenvietę dešiniajame Švėtės krante, jau nuo XVI a. dažniausiai vadintą Naująja Žagare. Senoji ir Naujoji Žagarės, nepaisant jas skiriančio upelio, sudarė gana vientisą kompleksą. 1595 m. Žagarė pirmą kartą pažymėta žemėlapyje. Žagarė yra ir 1613 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapyje. Iš 1638 m. žemėlapio atrodo, kad Naujoji ir Senoji Žagarės kartu buvo didesnis ir svarbesnis miestas už Joniškį ir Šiaulius, nes jos turėjo muitinę, dvi bažnyčias, du turgus. 1654-1667 m. karas su Švedija ir Rusija vėl nusmukdė abi Žagares. 1661 m. Žagarę nusiaubė badas ir maras. Nuostolių Žagarė patyrė ir per Šiaurės karą. Vyskupas M. Valančius pastebi, kad ji labai nukentėjo 1705 m., traukiantis švedams. Nurodoma, kad buvo sugriauta ir Naujosios Žagarės bažnyčia. 1710-1712 m. Žagarę vėl alino badas, maras ir dideli gaisrai. XVIII a. pradžioje, po Šiaurės karų sumažėjus Žagarėje vietos gyventojų, be to, vis labiau draudus kaimuose neoficialiai prekiauti, ėmė rastis objektyvių priežasčių miestelyje kurtis žydams. Nuo 1743 m. atsikėlus žydams, gyventojų skaičius Žagarėse išaugo. 1765 m. Šiaulių ekonomiją pradėjo valdyti A. Tyzenhauzas. Jo iniciatyva Žagarę imta pertvarkyti pagal vokiečių miestų modelį. XIX a. pradžioje Žagarės didėjimas nebuvo tolygus. Jį sutrikdė 1805 m. gaisras. Sudegė trečdalis pastatų. 1851-1852 m. išsiplėtė Naujosios Žagarės teritorija. Miestelio planas pasidarė taisyklingesnis ir centrinėje dalyje padaugėjo pastatų. XIX a. pabaigoje Žagarės ūkinė veikla labai išsiplėtė. Prekymečiais Žagarėje lankėsi pirklių iš Rusijos, Vokietijos, Anglijos. Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą Žagarėje gyveno apie 14 000 gyventojų. Tačiau karas labai nusmukdė Žagarę. Pasibaigus karui, administraciniu ir ūkiniu požiūriu Žagarė pasidarė vientisas miestas, tačiau raidos sąlygos nepagerėjo. Gerokai pasikeitė gyventojų verslas: XX a. trečiajame dešimtmetyje tik 35 % žmonių vertėsi prekyba, 10 % amatais, 5 % gyveno iš palūkanų, net 50 % buvo juodadarbiai. Tačiau pagerėjo švietimas, kultūra ir sveikatos apsauga. 1940 m. sovietinės okupacijos metu vykdytos tremtys sunaikino Žagarės inteligentiją, stipriai pakenkė kultūrai ir ekonomikos plėtrai. Sumažėjo gyventojų, sumenkėjo tautinis genofondas. 1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir 1992 m. įsteigus Žagarės regioninį parką, padėtas tvirtas pagrindas gamtos ir kultūros vertybių apsaugai.

• Grafo Naryškino medžioklės namas (1960 m.)
• Vytauto Didžiojo paminklas Juodeikiuose