Gamtos turtų kelias

Šis maršrutas pristato lankytojams pačius žymiausius parko gamtinius lobius, slypinčius pačiame Žagarės miestelyje ir jo apylinkėse. Tai – Žagarės ozas, Žagarės dolomitinė atodanga, Žvelgaičių tvenkinys, Žagarės miškas ir kt.

     Šio maršruto tikslas – parodyti Žagarės regioninio parko lankytojams pačius žymiausius parko gamtinius lobius, slypinčius Žagarės miestelyje ir jo apylinkėse. Tai – Žagarės ozas, Žagarės dolomitinė atodanga, Žvelgaičių tvenkinys, Žagarės miškas, Švedpolio šaltinis, Mūšos tyrelio pelkė ir kt.
     Maršrutas:
1. Žagarės atodanga driekiasi kairiajame Švėtės upės krante. Atodangoje aiškiai matyti dolomitų su gipso priemaišomis klodai. Ši atodanga geologiniu gamtos paminklu paskelbta 1964 m. 1985 m. priskirta respublikinės reikšmės paminklams. Žagarės dolomitas - tai prieš 360 milijonų metų seklioje jūroje susidariusios paleozojaus (senosios gyvybės) eros viršutinio devono epochos famenio amžiaus uolienos, pavadintos Žagarės sluoksniais.
2. Žagarės ozas - vienas ilgiausių ir įspūdingiausių Lietuvos ozų. Ozas – tai ilgas, siauras kalvagūbris, prieš maždaug 10 tūkstančių metų paskutinio ledyno suformuotas iš smėlio, žvirgždo ir gargždo, sunešto tekančių tirpsmo vandenų į ledyno plyšius ir tunelius. Tuo metu ledynas dengė visą Žiemgalos lygumą. Ledyno tirpsmo vandenų srautai iš centrinės ledyno dalies kanalėliais tekėjo į jo pakraštinę dalį, išgrauždami kanalus ne tik pačiame ledyne, bet ir po juo slūgsančiose uolienose. Vėliau šios siauros kanjono tipo upės buvo užpildytos smėlio ir žvyro sąnašomis, ir, ledo suformuotiems upės krantams ištirpus, kanjonas pavirto siauru, vingiuotu, ištęstu pylimu. Žagarės ozas prasideda Latvijoje ir baigiasi Lietuvos teritorijoje. Iškiliausia jo vieta - tai Žvelgaičio piliakalnis, nuo Švėtės upės pusės pakilęs maždaug į 20 m aukštį. Būtent ši Žagarės ozo dalis ir buvo paskelbta geologijos paminklu. Nuo ozo atsiveria vaizdingų Švėtės vingių ir Žagarės miesto panorama. Tai viena Natura 2000 teritorijų, esančių Žagarės regioniniame parke.
3. Švedpolio šaltinis yra Švėtės vidurupyje, dešiniajame krante. Vanduo veržiasi iš laidžių tarpsluoksninių kvartero nuogulų ir sraunia srovele, dvejomis proveržomis, už 12 m pasiekia Švėtės upę. Šaltinio vandenį alaus gamybai naudojo Kunsmano bravoras, kuris stovėjo netoli šaltinio. Bravoras veikė nuo XIX a. pabaigos iki XX a. pradžios.
4. Žvelgaičių tvenkinys nuo seno žagariečių yra vadinamas ežeru. Jis tyvuliuoja natūralioje dauboje, kuri plyti tarp dviejų Žagarės ozo gūbrių. Žvelgaičių tvenkinį „maitina“ senojo Švėtės tvenkinio vanduo, atitekantis perkasa, jungiančia abu tvenkinius.
5. Žagarės miško veimutinė pušis - auga Žagarės botaniniame – zoologiniame draustinyje, Joniškio miškų urėdijos Žagarės girininkijos 49 kvartalo 12 sklype. Jos aukštis – 32 m, kamieno apimtis 1,3 m aukštyje – 2,23 m. Šis objektas saugotinu buvo paskelbtas 2007 m.
6. Mūšos Tyrelio pelkė. Šis pelkinis kompleksas susidarė, pelkėjant sekliam vandens baseinui. Mūšos tyrelio telmologinis draustinis apima natūraliausią, mažiausiai pažeistą šio unikalaus pelkinio komplekso dalį. Pagrindinę draustinio dalį sudaro aukštapelkė, kuri prisišliejusi prie Linkuvos kalvagūbrio. Teritorija yra Lielupės upės baseine, Mūšos ir Švėtės baseinėlių takoskyroje. Čia prasideda viena didžiausių Šiaurės Lietuvos upių – Mūša. Tai yra pilnas pelkinis kompleksas: jame sutinkami visi pelkių tipai, taip pat yra pelkinių ežerų. Centrinėje aukštapelkės dalyje telkšo nenuotakus distrofinis Miknaičių ežeras. Rytinėje dalyje išsimėtę dar per 30 smulkių pelkinių ežerokšnių. Draustinyje gausi augalų ir gyvūnų įvairovė. Dalis iš jų reti ir saugomi ne tik Lietuvos, bet ir Europos gamtosauginiais teisės aktais.
7. Tyrelio akmuo guli Mikaičių girininkijos 69 kvartale. Akmens aukštis – 1,45 m, ilgis – 3,20 m, plotis – 3,00, didžiausia horizontali apimtis – 11,20 m, sudėtis – granitas. Ant akmens matomi iškalti mitologiniai ženklai.
8. Brolių akmuo. Riedulio ilgis yra 4,5 m, plotis – 3,4 m, aukštis – 3,6 m, didžiausia horizontali apimtis – 14,5 m . Akmuo stūkso prie pat Veršių km., Joniškio r. sav.
9. Žagarės dvaro parkas – valstybės saugomas gamtos paminklas, priklausantis Žagarės dvaro sodybos kompleksui, o jo istorijoje būta dviejų etapų, kurie ir šiandien pastebimi parko struktūroje. Mažesnioji, arba senoji (XVIII a. pab. – XIX a. vid.) – šiaurės vakarinė parko dalis siejama su Zubovais. Savininkais tapus didikams Naryškinams, jų sūnus Jurgis pradėjo rūpintis naujo parko kūrimu ir senojo pataisymu (XIX a. vid. – XX a. pr.). Naujojo parko projektą sudarė žymus dendrologas G. F. Kuphaldtas. Darbai buvo pradėti 1898 m. pavasarį ir baigti 1900 m. rudenį. Pagal G. F. Kuphaldto projektą derlingoje žemėje buvo pasodinta apie 200 augalų rūšių. Augalijos įvairove Žagarės parkas nusileido tik Palangos parkui. Reljefo požiūriu parkas išsidėstęs visiškai lygioje vietoje, užima apie 70 ha teritoriją, o jo unikalumą sudaro tai, kad jis sukurtas buvusiose dirbamose žemėse.
10. Žagarės miškas, anksčiau vadintas Veršių mišku, primena verpstę, ištįsusią šiaurės - pietų kryptimi. Miške vyrauja ąžuolyniniai eglynai, rytinėje masyvo dalyje daugiau auga pelkėtų miškų, kuriuose vyrauja juodalksniai. Iš pietų ir vakarų Žagarės mišką puslankiu juosia Linkuvos kalvagūbris, nuo kurio į šiaurės rytus plyti palaipsniui žemėjanti lengvai banguota lyguma. Vertingiausiose miško dalyse įsteigti Didmargio, Dilbinėlių botaniniai ir didžiausias iš jų - Žagarės botaninis - zoologinis draustiniai. Visas Žagarės draustinio plotas ir dalis ekologinės apsaugos prioriteto zonos patenka į „Natura 2000“ teritorijų tinklą. Draustinyje aptinkamos saugomos augalų rūšys, gausi ir įvairiarūšė gyvūnija. Žagarės miškai buvo pirmoji vieta, kur pradėti reaklimatizuoti taurieji elniai.