Mūšos tyrelio pažintinis takas

Kviečiame aplankyti Mūšos tyrelio pažintinį taką

     Susipažinti su Mūšos tyrelio telmologiniu draustiniu ir čia nutiestu pažintiniu taku galite pasinaudodami Šiaulių raj. Šakynos mokyklos moksleivių sukurtų Gidu po Mūšos tyrelį.  

     Žagarės regioninio parko teritorijoje esančiame Mūšos tyrelio telmologiniame draustinyje nutiestas pažintinis takas lankytojams. Pagrindinis tako įrengimo tikslas – apsaugoti nuo išnykimo unikalias draustinio gamtines vertybes. Mūšos tyrelio telmologinis draustinis - išskirtinis Šiaurės Lietuvos gamtinis kompleksas susideda iš aukštapelkės, tarpinio tipo pelkės, žemapelkės, durpynų ir šlapių miškų. Pelkės pietinėje dalyje prasideda Mūšos ir Juodupio upės, rytinėje dalyje telkšo natūralus Miknaičių ežeras ir daug mažų ežerėlių. Draustinis įtrauktas į NATURA 2000 tinklo BAST ir PAST teritorijų sąrašą.
     Mūšos tyrelio pažintinis takas įtrauktas į Lietuvos rekordų knygą kaip ilgiausias pelkėje lentų takas, kurio ilgis 3605,87 m.
     Tako ilgis 7,5 km. Jo pradžioje įrengta poilsiavietė su pavėsine, nuo jos lentų taku galima keliauti iki apžvalgos bokšto, skirto pelkės bioįvairovės stebėjimui. Toliau takas vingiuoja iki vienintelio Joniškio rajone natūralaus Miknaičių ežero, jo vakarine pakrante nuveda link atnaujintos legendomis apipintos koplytėlės. Nuo jos lentiniu ir sutvirtinto grunto takais galima nukeliauti iki Tyrelio akmens ir buvusios partizanų stovyklavietės. Nuo jos takas užžiedinamas ir grįžta atgal.

          Pažintinio tako stotelės:
1. Geomorfologinės ypatybės. Po paskutiniojo, t. y. Nemuno, apledėjimo, ledynas, pasitraukdamas iš Lietuvos, kelis kartus ne tik sustojo, bet ir pakartotinai vėl pasistūmėdavo pirmyn. Paskutinysis šio bendrai besitraukiančio ledyno sustojimas buvo Šiaurės Lietuvoje prieš 13 tūkst. metų. Dabar šis sustojimas reljefe pažymėtas taisyklingo lanko formos Linkuvos galinės morenos gūbriu, nusidriekusiu iš vakarų į rytus daugiau nei 100 kilometrų. Ištirpus ledui, dabartinės aukštapelkės vietoje atsirado didelis ežeras, kuris ilgainiui užpelkėjo. Šioje vietoje susiformavo Mūšos tyrelio pelkė, o joje iki mūsų dienų išliko tik buvusio ežero likutis – Miknaičių ežeras.
2. Aukštapelkės formavimasis. Pagrindinė pelkių atsiradimo ir formavimosi sąlyga – nuolatinis drėgmės perteklius, kuris atsiranda dėl klimato, reljefo ir tos teritorijos dirvožemio sudėties ypatumų. Dabartinės mūsų pelkės pradėjo formuotis po paskutinio apledėjimo, t.y. daugiau nei prieš 10 tūkst. metų. Atšilus klimatui, ežerų pakrantėse, drėgnose vietose pradėjo želti augalai – nendrės, švendrai, viksvos, meldai ir kt. Vasarą lapojusi augmenija rudenį nunykdavo, nuskęsdavo, bet visai nesupūdavo. Taip dugne kaupėsi nudžiūvusios, bet nesuirusios dalys. Kasmet susidarydavo naujas nuosėdų sluoksnis, ežeras po truputį sekdavo - dugnas pradėdavo kilti ir tik vietomis tarp žolių kupstų likdavo vanduo.
3. Paukščiai. Mūšos tyrelis yra viena iš svarbiausių migruojančių vandens ir pelkių paukščių poilsio ir mitybos vietų Šiaurės Lietuvoje. Čia yra užregistruotos 22 saugomos paukščių rūšys, įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Draustinis yra priskirtas Natura-2000 tinklui kaip paukščių apsaugai svarbi teritorija, svarbi dirvinių sėjikų, tikučių, migruojančių baltakakčių ir želmeninių žąsų sankaupų vietų apsaugai. Vertingiausios paukščiams teritorijos yra rytinėje ir pietinėje draustinio dalyse.
4. Augalai. Aukštapelkėje gali augti tik dideliam mineralinių medžiagų kiekiui nereiklūs augalai. Vienas iš įdomesnių augalų – saulašarė, kuri sugebėjo prisitaikyti prie gyvūninio maisto. Smulkūs gyvūnai, kuriuos šie augalai gaudo ir virškina lapų pagalba, yra tik papildomas mineralinių medžiagų šaltinis. Aukštapelkėje auga siauralapė balžuva, durpyninis bereinis, juodoji varnauogė, dauguma kiminų rūšių, švyliai, viržiai, gailiai, spanguolės, tekšės, pušys ir kt. augalai.
5. Koplytėlė. Per savo ilgą gyvavimo laikotarpį Mūšos tyrelio aukštapelkė buvo apipinta įvairiomis legendomis ir pasakojimais. Pelkė – tai vieta dažno žmogaus sąmonėje, kur klaidžioja paslaptingos dvasios, gyvena mistiniai gyvūnai, kurie, ieškodami aukų, pasirodo tik nakties tamsoje. Šioje vietoje esanti koplytėlė taip pat turi savo paslaptį.
6. Žinduoliai. Didelis Mūšos tyrelio telmologinio draustinio plotas, kurį sudaro drėgni ir sunkiai praeinami miškai, suteikia prieglobstį daugeliui gyvūnų rūšių. Aukštapelkėje ir ją supančiuose miškuose aptinkami įprasti mūsų kraštui gyvūnai. Mūšos tyrelio miškai žinomi kaip sena vilkų buveinė. Atokiose, retai žmonių lankomose miško vietose, ramybę randa paslaptinga miško katė - lūšis. Ne visada matomi, tačiau savo veiklos požymiais dažnai išsiduodantys - miškinė kiaunė, barsukas, lapė, mangutas. Miško glūdumoje galima pabaidyti retai sutinkamą baltąjį kiškį. Dažnai draustinyje sutinkami elniai, stirnos. Tankiuose jaunuolynuose guolius įsirengia ir vaikus veda šernai. Briedis – tipiškas ūksmingų ir pelkėtų vietų gyventojas.
7. Tyrelio akmuo yra baltų pagoniškojo tikėjimo reliktas. Mitologinis akmuo stūkso vidury pelkėto miško. Ant jo matyti vadinamieji mitologiniai ženklai. Šis mistinis akmuo 2007 m. paskelbtas geologiniu gamtos paveldo objektu. Akmens aukštis – 1,45 m, ilgis – 3,2 m, plotis – 3,0 m, didžiausia horizontali apimtis – 11,2 m, sudėtis – granitas.
8. Partizanų stovyklavietė. Tyrelyje Akmens sala buvo partizanų centras, čia rinkdavosi partizanai nuo Gruzdžių, Šakynos, Kruopių, Joniškio, čia vykdavo skyrių, rinktinių, būrių vadų susitikimai. Ši sala buvo gražioje vietoje, o aplink klampynės, kemsynai – vieta sunkiai prieinama.
Pabrėžiame, jog keliaudami taku nerasite nė vienos šiukšliadėžės (išskyrus poilsiavietę tako pradžioje). Taip pasielgta ne šiaip sau. Būkime atsakingi ir supratingi – ką atsinešėme savimi, tą ir išsineškime. Nešiukšlinkime bet kur! Gerbkime ir saugokime gamtą!