Žagarė - istorinis iškilių žmonių ir amatininkų miestas

Kviečiame pasivaikščioti senosiomis Žagarės gatvelėmis, kur buvusios XVIII - XX a. pradžios dirbtuvėlės, karčemos, viešbučiai ir bankai, mokyklos, kepyklėlės, spaustuvės ar knygynai.

     Vaikščiodami po Žagarę rasite 100 įdomių, svarbių, didelę įtaką Žagarės miesto raidoje atlikusių amatininkų, verslininkų, šviesuolių, visuomenės veikėjų ir kitų žymių žmonų namų, kuriems buvo pagamintos informacinės lentelės:

     Nr.1 ir Nr.2. Žagarės dvaras ir regioninio parko lankytojų centras (Malūno g. 1). Žagarės dvaro ansamblis galutinai suformuotas XIX a. pab. Paskutiniai jo savininkai, Rusijos imperijos grafai Naryškinai, 1858 m. dvarą išsimokėtinai nusipirko iš Zubovų už 1 mln. carinių rublių. Dvaro kompleksą sudarė 70 ha plotą užimančio parko apsupti rezidenciniai rūmai (pastatyti tarp1840 ir 1860 m.), ledainė, žirgyno kompleksas, angliškų kotedžų stiliaus namai: arklininko, aludarių, sodininko, šėriko namai, pieninė, buvę popo ir mokyklos pastatai, prie kelių į sodybą išdėstyti trys sargų nameliai. Visi pastatai, išskyrus Šv. Georgijaus vardo cerkvę, išlikę iki šių dienų. Nuo 2015 m. rekonstruotame Žagarės dvaro rūmų pastate įsikūręs Žagarės regioninio parko lankytojų centras, čia galima susipažinti su įvairiomis istorinėmis, kraštotyrinėmis ekspozicijomis.

     Nr. 3. Naujosios Žagarės Šv. Petro ir Povilo bažnyčia (Miesto a. 1). Pirmoji medinė bažnyčia Naujojoje Žagarėje minima jau XVI a. pr. 1619 m. šioje vietoje paskirti sklypai naujai mūrinei bažnyčiai statyti. Jos atsiradimo istorija siejama su padavimu. Anot jo, Šiaulių ekonomijos dvarų valdytojas Minginas susipyko su Senosios Žagarės dvaru ir kunigais ir nusprendė Naujojoje Žagarėje pastatyti daug gražesnę bažnyčią. Ši bažnyčia buvo įrengta iki 1655 m. Bažnyčia smarkiai nukentėjo per 1804 m. gaisrą, 1805 - 1806 m. suremontuota. Dabartinė bažnyčia turi renesanso ir baroko bruožų.

     Nr. 4. XX a. pr. šiame pastate veikė Žagarės vartotojų bendrovė (Miesto a. 3). XX a. pr. šiame pastate įsikūrė Žagarės vartotojų bendrovė, žemės ūkio technikos sandėlis ir organizacinis kiaušinių eksporto centras. Tarpukario Lietuvoje vartotojų bendrovių pagrindinis tikslas buvo tiekti iš užsienio visas reikalingas ūkines prekes jų nariams.

     Nr. 5. XX a. pr. šiame pastate veikė Žagarės valsčiaus savivaldybė, taip pat viena iš keturių pradžios mokyklų, knygynas (Miesto a. 4). Žagarės mieste savivalda atsikūrė 1919 m. balandžio 13 d. Į ją išrinkta 17 miesto tarybos narių. Nuo to laiko miestelio gyventojai aktyviai skatinti dalyvauti savivaldos veikloje – išreikšti savo nuomonę ir pilietiškumą. Štai 1931 m. birželį, artėjant rinkimams į miesto tarybą, Žagarės vietinėje spaudoje nemažai dėmesio skirta informacijai apie jų eigą: gyventojai buvo mokomi, kaip reikia balsuoti, supažindinami su kandidatais, taip pat pateiktos prognozės bei spėjimai apie galimus rinkimų rezultatus.

     Nr. 6. XX a. pradžioje šiame pastate veikė Basės Lisutaitės įvairių prekių parduotuvė (Miesto a. 5).

     Nr. 7. XX a. pr. šis pastatas buvo Liso dviračių ir jų dalių parduotuvė (Miesto a. 6). Apie tai skelbia 1931 m. birželio mėnesį „Žagarės balselyje” išspausdinta reklama.

     Nr. 8. XX a. pirmoje pusėje šioje vietoje stovėjo Giršos Bero Perecmano įvairių prekių ir Izraelio Rubinšteino vaistų ir kosmetikos parduotuvės (Miesto a. 8).

     Nr. 9 XX a. pr. šiame pastate prekiauta malūnininko Mozės Strulio miltais (Miesto a. 9).

     Nr.10. XX a. pr. šiame pastate veikė Šliomo Špico vyrų ir moterų kirpykla „SANITAS“ (Miesto a. 10). Šliomas Špicas savo kirpyklą buvo išpiešęs žemėlapiais ir karo vaizdais, apie kuriuos mėgdavo diskutuoti su savo klientais. Apie 1931 m. įsikūrusią kirpyklą ir joje teiktas paslaugas ne kartą informavo vietiniame laikraštyje paskelbta reklama.

     Nr. 11 XX a. pr. šiame pastate veikė Abraomo Braudės įvairių prekių parduotuvė, viešbutis (Miesto a. 11). Tarpukariu A. Braudė buvo vienas iš stambiausių Žagarės miestelio verslininkų, kuris vertėsi didmenine ir mažmenine prekyba. Taip pat buvo aktyvus politinio ir visuomeninio miesto gyvenimo veikėjas. Panašu, kad 1931 m. Braudės sūnus Dolinka, bandydamas pasipuikuoti tėvo vardu, nukentėjo: „per gaisrininkų gegužinę Žagarės parke vienas gaisrininkas Fainas primušo.“ Kai kuriuose šaltiniuose minima, jog šiame pastate veikė ir Juliaus Urbono restoranas, kitur nurodoma, jog 1931 m. Juozui Gendvilui malūnininkas Miežis nupirko restoraną, kuris veikė iki 1940 m. nacionalizavimo. [3, 7]

     Nr. 12. XX a. pr. šiame pastate veikė Petro Rimavičiaus avalynės ir Jochės Katerienės skrybėlaičių dirbtuvės bei parduotuvės (Miesto a. 14).

     Nr. 13. XX a. pr. šiame name veikė Šmuelio Ščiupako fotoateljė, knygrišykla, spaustuvė bei Karlio Spudės viešbutis ir restoranas (Miesto a. 16). Mieste pirmasis fotosalonas atidarytas 1898 m. Fotografijos tuo metu buvo brangios ir darytos tik ypatingomis progomis. Pas fotografą ruoštasi atsakingai, stengiantis pasipuošti geriausiais savo apdarais, fotografui pozuota ypatingai susikaupus. Nuotraukoms pagražinti fotoateljė dažnai naudojo įvairias dekoracijas, apšvietimą, bandydami išgauti vaizdo gilumą, reikalingus šešėlius. [1]

     Nr. 14. XX a. pradžioje šiame pastate Rochė Goldbergienė prekiavo tekstilės gaminiais (Miesto a. 18). „Pagal aprangą anais, o gal ir visais laikais galėjai atskirti vietinį nuo svetimšalio, pažinti visuomeninę piliečio padėtį. Dėvimas rūbas liudijo džiaugsmą ar gedulą, šventę ar kasdienybę. Audinio pluoštas, audimas, dažymas, kirpimas, siuvimas ar siuvinėjimas, puošnumas ar santūrumas rodė technologijos lygį ir charakterizavo tą, kuris rūbą dėvėjo. Kasdienius rūbus iš naminio audeklo ar kailio paprasti žmonės siuvosi patys. Iškilmei skirtingų luomų vyrai ir moterys kreipėsi į miesto siuvėjus. Meistrai puošybai naudojo aksomą, šilką, čekiškas, turkiškas, olandiškas, itališkas medžiagas.“ [1]

     Nr. 15. XX a. pr. šiame name veikė L. Joffės kirpykla ir T. Joffienės įvairių prekių krautuvė (Miesto a. 19). Tarpukariu Žagarėje dirbo keturi kirpėjai. „Atrodo, kad ir Joffė, tas aukštas, garbanotas juodaplaukis, kumpanosis, buvo kirpėjas, laisvalaikiu kliurkinęs klarnetą“. [4] Geriausiai žagariečiai atsimena 47 metus kirpėju dirbusį austrų vokiečių kilmės Herbertą Herlingį. [1]

     Nr. 16. XX a. pr. šiame pastate veikė Elkės Mandelštamienės tekstilės gaminių ir Mendelio Melamedo javų ir įvairių prekių parduotuvės (Miesto a. 20). [5]

     Nr. 17. XX a. pirmoje pusėje šiame pastate buvo įsikūrusi Motelio Kremerio moteriškų skrybėlaičių ir odos gaminių bei batų parduotuvė (Miesto a. 21). „Trijose skrybėlių ir kepurių dirbtuvėse vėlė ir siuvo 12 darbininkų, daugiausia žydų. Tarnautojos ir šiaip jaunos miestietės dėvėjo kepuraites ir žiemą, ir vasarą. Nedidelės tamsios žieminės iš fetro su smulkiais papuošimo akcentais, siūlėmis glaudžiai dengė galvas. Plonas vasarines puošė tinkleliai, kaspinai, platūs bryliai (atlankai).“ [1]

     Nr. 18. XX a. pr. šiame pastate veikė Žagarės žydų liaudies bankas ir P. Rabinovičiaus geležies ir jos dirbinių parduotuvė (Miesto a. 22). Vėliau jos savininku tapo Zelemanas. „Visokios geležies čia buvo: ir plokščios, ir apvalios, ir arklių pasagoms. Kiek reikia? Kokios? Po kiek? Atmatuoja su liniuote, atkerta – prašom!“ [3,5]

     Nr. 19 „Mykolo Kozlovskio aptieka, įsteigta 1814” – pirmoji vaistinė Žagarėje (Miesto a. 23). Kozlovskių šeimai ši vaistinė priklausė iki pat Antrojo pasaulinio karo. 1918 m. rugsėjo 5 d. sudaryto dokumento nuoraše teigiama, kad „Naujojoje Žagarėje Turgavietės g. 70 yra namas su fligeliu, ledaunė, vaistinė, turinti koncesiją su mineralinių vandenų padaliniu“. [9]

     Nr. 20. XX a. pr. šiame pastate veikė A. Kavaliausko parduotuvė–knygynas „Viltis“ (Miesto a. 24). Šiame knygyne prekiauta ne tik knygomis, bet ir įvairiomis kitomis prekėmis. Pavyzdžiui, čia buvo galima įsigyti dviratį. [4]

     Nr. 21. XX a. pr. šiame pastate įkurtas pasaulinės žydų sionistų organizacijos sporto ir gimnastikos sąjungos „Makabi“ skyrius (Miesto a. 25). 1927 m. laikraštyje „Sportas“ konstatuojama: „Žagarėje iš visų sporto šakų išsiplėtojęs tik futbolas. Prieš kelerius metus Žagarėje buvo apie pustuzinį futbolo komandų, bet pamažu jos išnyko ir šiemet išliko tik dvi žymiausios komandos: žydų „Makabi“ ir „Inkaras“. [3]

     Nr. 22. 1937-02-01 šiame name gimė žymus Lietuvos operos solistas Vaclovas Daunoras (Miesto a. 27). 1962 m. jis baigė Lietuvos konservatoriją. 1961 m.–1987 m. kaip solistas dirbo Lietuvos Nacionaliniame operos ir baleto teatre, Kauno mažajame teatre bei Lietuvos filharmonijoje. Gastroliavo Europoje, JAV, Kanadoje, Egipte. Nuo 1996 m. Niujorko „Metropolitan Opera“ solistas. [12]

     Nr. 23. XX a. pr. čia buvo įsikūrusi H. Almano fotostudija, J. Kigo siuvykla ir S. Arlausko įvairių prekių bei „Singer“ siuvimo mašinų krautuvė (Miesto a. 27). Tarpukariu „Singer“ siuvimo mašinų atstovybės buvo įsikūrusios beveik kiekviename Lietuvos mieste. Jos buvo itin populiarios, geidžiamos ne tik profesionalių siuvėjų, bet ir mėgėjų. Vis dėlto šis gera kokybe pasižymėjęs įnagis buvo toli gražu ne kiekvienam įkandamas. 1930 m. „Singer“ siuvimo mašina kainavo 748 litus, o vidutinė tarnautojo alga buvo tik apie 250 – 300 Lt. [1,5]

     Nr. 24. 1936-10-16 šiame name gimė Lietuvos menininkas Vytautas Jarutis. Tautodailininkas, kalvis, juvelyras bei skulptorius monumentalistas (Miesto a. 33). Šis menininkas nuo 1967 m. dalyvauja Lietuvos, respublikinėse ir užsienio parodose. Savo kūrinius eksponavo JAV, Italijoje, Skandinavijos šalyse, Čekijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje. [13]

     Nr. 25. 1901 m. šiame pastate G. Naryškinas įkūrė vaistinę „Georgijevska aptieka“ (Miesto a. 35). 1919 m. apie šią vaistinę ir jos vaistininką rašo Žagarėje dirbęs medicinos daktaras Mykolas Kuprevičius: „Žagarėje yra 2 vaistinės: Kazlausko ir Kozako. Paskutinis yra latvis ar vokietis, visai nemoka lietuvių k. Žmogus žiaurus ir alkoholikas, jo aptieka dabar visai be darbo, nes žmonės bijo į jo vaistinę vaikščioti. Gerai būtų, kad Žagarės mieste būtų leista įsikurti Kaikariui, kuris paduoda Tamstai prašymą“. Gydytojo minimas A. Kaikaris šioje vaistinėje pradėjo dirbti nuo 1920 m. [9]

     Nr. 26. XX a. pr. šiame pastate gyveno Lietuvos farmacijos istorikas, vaistininkas, muziejininkas Alfonsas Kaikaris (1922–1997) (Miesto a. 35A). Jau nuo 1957 m. A. Kaikaris pradėjo rinkti įvairius su farmacijos istorija susijusius daiktus, 1975 m. Kaune įkūrė farmacijos istorijos muziejų. Surinko daugiau nei 10000 muziejinių vertybių, parašė daugiau nei 70 straipsnių taikomosios farmacijos ir jos istorijos klausimais. [12]

     Nr. 27. Naujosios Žagarės turgaus aikštė (Miesto aikštė). „Turgavietės aikštę lygiai perpus dalijo dvi eilės senų mūrinių namų. Visi kaip vienas, suskirstyti vienodais perdarais, su langu ir durimis kiekviename skyriuje, turėjo tą pačią paskirtį ir išvaizdą. Prie durų silkių statinė, tarpdury pats krautuvininkas, o vieninteliame lange – prekių pavyzdžiai, kokie tik įmanomi sutalpinti kelių sprindžių plote“, rašė Marius Katiliškis. Vyrai ir moterys, aplipę žvynais ir blizgą nuo rasalo, stengėsi privilioti pirkėjus: „Ui, niu, pas man, niu, pas man! Silka kaip mierga, plačia uodega! Silka kaip telyčia! Niu, pas man!“ [3]

     Nr. 28. 1928 m. šioje vietoje stovėjo Mortai Kvedarienei-Briedienei priklausęs kino teatras „Odeon“, kuris nuo 1936 m. pavadintas „Mėnuliu“ (Miesto a. 40). Kino teatro vedėju dirbo E. Kunstmanas. [6]

     Nr. 29. XX a. pr.–XX a. vid. šiame pastate buvo įsikūrusi itin žagariečių mėgstama Antano Laurinavičiaus fotoateljė „Progres“ (Kęstučio g. 6a). Šis fotografas fotografavo ne tik žmonių portretus. Vietinėje spaudoje miesto gyventojus jis kvietė nebrangiai įsigyti ir jo padarytų miesto ir apylinkių vaizdų. [7]

     Nr. 30. XX a. pokariu šiame pastate dirbo pirmoji Lietuvoje moteris chirurgė, gydytoja Stanislava Šakenienė. Jos vyras Konstantinas Šakenis, 1929–1934 m. ėjo Lietuvos švietimo ministro pareigas (Kęstučio g. 6a). [14]

     Nr. 31. XX a. pr. šiame pastate veikė Žagarės sveikatos punktas, jame aštuonerius metus dirbo gydytojas Ilja Skliutauskas (Kęstučio g. 11). 1931 m. jis išvykdamas į Kauną, parašė viešą atsisveikinimo laišką: „Palikdamas Žagarę, siunčiu jums, Žagarės gyventojams ir tolimos apylinkės – iki Papilės, Kruopių, Vegerių, Mažeikių ir dar toliau, mano atsisveikinimo žodį. Esu jums dėkingas už nuolatinį man pasitikėjimą, už draugiškus santykius, už gerus žodžius, kurie gydytojui yra didžiausia dovana“. „Žagarės Balselis“, Nr.9.

     Nr. 32. XX a. pr. šioje sodyboje buvo A. Kvedaro įvairių renginių ir koncertų salė (Kęstučio g. 13). Spektakliai, koncertai, saviveiklininkų repeticijos, susirinkimai, vakarėliai vykdavo Kvedaro salėje. „Tai buvo didelis patogumas ir privalumas: scena su užkulisiais, artistų kambarys, drabužinė, bufeto kambarys“. [3]

     Nr. 33. XX a. pr. šiame name gyveno lakūno Felikso Vaitkaus mama Marija Stankevičiūtė-Vaitkienė (Naujoji g. 21). Feliksas Vaitkus pirmasis lietuvis, 1935 m. lėktuvu „Lithuanica II“ sėkmingai perskridęs Atlantą. Viešėdamas Lietuvoje 1935 m. spalio 14 d. jis apsilankė mamos gimtinėje Žagarėje. Garbingą svečią pasitiko garbės sargyba, iškilmingą maršą grojo orkestras, miestelėnai svečią pasitiko audringomis ovacijomis ir berdami po kojomis gėles. Viešėdamas Žagarėje, F. Vaitkus atidarė jo vardu pavadintą gatvę. [9]

     Nr. 34. XX a. pr. šis pastatas buvo Žagarės žydų pradžios mokykla (Šiaulių g. 28). [15]

     Nr. 35. XX a. pr.–XX a. vid. šiame name gyveno Žagarės žydų bendruomenės religinis vadovas – rabinas (Kęstučio g. 8). Rabinas buvo renkamas visos bendruomenės. XIX a. Žagarės žydų bendruomenė garsėjo rabinais ir pamokslininkais. Čia gyveno žymus Talmudo žinovas Izraelis Salanteris (1810–1883). Jis buvo Kauno Slabados ješivos dvasinis vadovas ir naujos judaizmo krypties „Musar“ pradininkas. [15]

     Nr. 36. XX a. pr. čia gyveno Mykolas Kuprevičius (1864–1932) - Lietuvos gydytojas, aušrininkas, publicistas ir tautosakos rinkėjas (Kęstučio g. 10). Nuo 1921 m. jis buvo Žagarės miesto savivaldybės narys. 1924–1932 m. vadovavo Laisvamanių etinės draugijos Žagarės skyriui. [13]

     Nr. 37. XX a. pr. šiame name gyveno prekybininkas, Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos Žagarės klubo „Inkaras“ pirmininkas Albinas Zaueris (Kęstučio g. 26). [6]

     Nr. 38. XX a. pr. šiame name vyriškus paltus, kailinius ir kostiumus siuvo Pranciškus Laucius (Kęstučio g. 45). Šis siuvėjas siuvo tik vyrams, turėjo kelis amato padėjėjus. Buvo inteligentiškas, elegantiškas, išskirtinių manierų, su lazda, išsiskyrė savo dailiai sutvarkytais baltais ūsais. Ilgus metus buvo Žagarės progimnazijos tėvų komiteto narys. [1] 
     Nr. 39. XX a. pr. šiame pastate veikė fotografo A. Budavo fotosalonas „Foto-Dailė“ (Kęstučio g. 34). Dirbdamas jis mėgo naudoti įvairias dekoracijas bei detales, kartais su jomis ir persistengdamas bei vartodamas nesaikingai. [1]

     Nr. 40. Tautodailininko, kryždirbio, staliaus ir reklaminių afišų meistro Vladislavo Jurgaičio (1888–1944) šeimos namai (Kęstučio g. 42). Žagarės kapinėse stovėjo daugybė jo darbo medžio kryžių su ornamentuota kryžme ir bumbuluotais galais, taip pat statydavo koplytstulpius [3]. Save vadino „teplioriumi“. Tarpukariu beveik visos Žagarės reklaminės afišos buvo jo nupieštos. [16]

     Nr. 41. XIX a.–XX a. pr. šiame name gyveno balnius, pakinktų meistras Vincentas Vaitkus (Kęstučio g. 61). Jis atvyko į Žagarę iš Gruzdžių, kur savo amato mokėsi pas Gruzdžių dvaro balnių Felicijoną Taujanskį. [1]

     Nr. 42. XX a. šiame name gyveno kalvis ir automechanikas Kazys Tautvaišas (Dariaus ir Girėno g. 37).

     Nr. 43. XX a. šiuose namuose gyveno mokytojas ir vertėjas Edvardas Levinskas (1893–1975) (Dariaus ir Girėno g. 31). Jis pagarsėjo kaip laisvamaniško tolstojizmo skelbėjas. Išvertė daug Levo Tolstojaus kūrybos, leido laikraštį „Atgimimas“. 2013 m. už žydų gelbėjimą nacių okupacijos metais jam suteiktas Pasaulio teisuolio apdovanojimas. [3]

     Nr. 44. XX a. pr. šiame name gyveno pirmasis progimnazijos direktorius Viktoras Buišas (Dariaus ir Girėno g. 23). Jis šioje švietimo įstaigoje jis dirbo nuo pat jos įkūrimo 1919 m. rugsėjo 1 d. iki 1941 m. P Šiais metais jis Sovietų sąjungos valdžios su visa šeima buvo ištremtas į Sibirą. Nuo 1947 m. šiame name gyveno gydytojas, visuomenininkas Antanas Varnas (1916 –1977). Iki 1976 m. šis gydytojas vadovavo Žagarės medikams, garsėjo kaip gabus šachmatininkas. [3]

     Nr. 45. XX a. pr. šioje sodyboje gyveno menininkas, knygrišys, vargonininkas Jonas Rakštys (Dariaus ir Girėno g. 21). Jis savo paslaugas reklamavo vietinėje spaudoje.

     Nr. 46. XX a. pr. šioje sodyboje veikė Joselio Blumo odos, kailių, šerių, ašutų perdirbimo dirbtuvės (Dariaus ir Girėno g. 12). [5]

     Nr. 47. XX a. šiame name tekstilės gaminiais prekiavo Gutė Goldšteinienė (Dariaus ir Girėno g. 7). [5]

     Nr. 48. XX a. pr. šiame pastate veikė Žagarės miesto savivaldybė ir biblioteka (Dariaus ir Girėno g. 2). Valstybinė Žagarės miesto biblioteka su skaitykla įkurta 1937-02-01. Tai buvo svarbus miestui įvykis. Bibliotekai buvo paskirti du kambariai. Biblioteka turėjo 576 knygas, kurias visas vienodai įrišo knygrišys Jonas Rakštys. Bibliotekos skaitytojai knygos grąžinimą turėjo garantuoti 10 litų užstatu. Nuo užstato buvo atleidžiami moksleiviai ir kariai, pristatę garantinius vadovybės raštus. [3]

     Nr. 49. XX a. pr. šioje sodyboje veikė Alekso Koževnikovo, Antano Trinkos motorinis malūnas (P.Avižonio g. 4). Žagarės autobusų stoties ir transporto kontoros savininkas Aleksas Koževnikovas 1926 m. birželio 16 d. Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Statybos departamento leidimu pagal projektą įrengė valcų (žibalo) malūną. [6] Vėliau daug metų jo savininkas buvo Antanas Trinka. [16]

     Nr. 50. XX a. pr. šiame pastate veikė Iciko Aizenštato audinių parduotuvė (Maironio g. 3). Vietiniai siuvėjai, siūdami klientams puošnius drabužius, naudojo retesnes, ne namų gamybos medžiagas, kurių buvo galima įsigyti tokioje parduotuvėje: aksomą, šilką, čekiškas, turkiškas, olandiškas, itališkas, medžiagas. [1]

     Nr. 51. 1961–1988 m. čia tremtyje gyveno vyskupas Julijonas Steponavičius (1911–1991) (P.Avižonio g. 5). 1961 m. jis buvo sovietų valdžios nušalintas nuo Vilniaus vyskupo pareigų ir ištremtas į Žagarę. Gyvendamas Žagarėje, pamaldas laikė Naujosios Žagarės bažnyčioje, palaikė ryšius su pogrindine seminarija, šventino naujus kunigus. [3]

     Nr. 52, Nr. 53. XIX a. pr.–XX a. vid. šie pastatai buvo sinagogos (P.Avižonio g. 7A). Sinagoga buvo svarbiausias žydų bendruomenės dvasinio gyvenimo centras. Čia buvo renkamasi bendroms maldoms, religinėms apeigoms, buvo renkamas ir posėdžiavo kahalas, vyko bendruomenės teismai. 1885 m. Senojoje ir Naujoje Žagarėje buvo užfiksuotos devynios sinagogos. Šiuo metu yra išlikusios trys. Šios dvi sinagogos pastatytos XIX a pradžioje, sudarė sinagogų kompleksą. Didesnė ir gražesnė buvo vasarinė, o mažesnė, tačiau su įrengta šildymo sistema, naudota žiemos metu. Sovietmečių abi sinagogos perstatytos, visiškai sunaikintas jų interjeras, pakeista funkcija. Viena iš jų pritaikyta sporto salės reikmėms, kitoje dabar veikia miestelio gaisrinė. [9]

     Nr. 54. XIX a.–XX a. vid. šiame pastate veikė žydų pirtis (P.Avižonio g. 18).

     Nr. 55. XX a. pr. šiame name veikė Nachemijaus Mozesono batų parduotuvė (Raktuvės g. 3). [1]

     Nr. 56. XX a. pr. šiame name amatais užsiėmė stalius Liudvikas Karpavičius (Šiaulių g. 1). Jis amato išmoko iš savo tėvo Boleslovo Karpavičiaus. Be baldų gamybos buvo pagarsėjęs kaip galintis ir mėgstantis įforminti vertingus medžiotojų trofėjus“. [1]

     Nr. 57. XX a. pr. šiuose namuose gyveno arklių pirklys Boruchas Kalmanovičius ir laikrodininkas Beras Lazersonas (Šiaulių g. 12). XX a. pr. Žagarėje buvo keturios laikrodžių taisyklos ir dirbo septyni laikrodininkai, veikė šveicariškų laikrodžių fabrikėlis. Be to, laikrodžių buvo galima įsigyti ir kolonialinėse parduotuvėse. 1936 m. Beras Lazersonas buvo Lietuvos žydų amatininkų draugijos Žagarės skyriaus pirmininkas. [1, 16] Šiai draugijai priklausė nemaža dalis Žagarės žydų amatininkų, kurie savo dirbtuves daugiausiai buvo įkūrę Vilniaus, Dvaro (Kęstučio), Tilto gatvėse.

     Nr. 58. Mezgėjų bei muzikantų Jurevičių šeima po Pirmojo pasaulinio karo savo sodyboje įrengė mezgyklą (Raktuvės g. 4). Jų troboje stovėjo keturios iš Vokietijos parvežtos mezgimo mašinos, kuriomis buvo mezgami vilnoniai megztiniai. Šeimos vyrai vijo virves kiemo stoginėje. Tai buvo itin reikalinga ir paklausi prekė miestelio turguje. [1,2].

     Nr. 59. XIX–XX a. šiuose namuose gyveno amatininkų Herlingių šeima (Raktuvės g. 6). Tai buvo senas tradicijas turinti vokiečių amatininkų šeima, į Livonijos kraštą iš Austrijos atvykusi dar XVI a. pradžioje. XX a. pr. tarp šios šeimos narių būta batsiuvio, kirpėjų, dūdų orkestro vadovo. [2]

     Nr. 60. XIX–XX a. pr. šioje ir šalia esančiose sodybose veikė Gordonų šeimos odos ir kailių perdirbimo fabrikėlis ir parduotuvė (Raktuvės g. 9). Įvairius kailius, chromo odas Gordonai parduodavo batsiuviams ir batų parduotuvių savininkams.

     Nr. 61. 1859 m. šioje sodyboje įkurta pirmoji Žagarės valsčiaus valdyba (Raktuvės g. 12) . Sodyboje stovėjo areštinė su grotomis, daboklės sargų ir prižiūrėtojų statiniai, parduotuvė ir sandėliai. [2]

     Nr. 62. XX a. pr. šiame name gyveno balnius ir arklių stoties savininkas Juozas Krupšas (Raktuvės g. 18). 1929 m. miesto savivaldybės protokolu numatyta į Žagarę paštą vežioti 4 kartus per savaitę, o nuo sausio – 6 kartus. Ta proga žirginių arklių stotis buvo pagausinta būtent J. Krupšo valdomu vežimu. [2]

     Nr. 63. XX a. pr. šioje sodyboje dirbo gabus kalvis Antanas Gaputis. Jis sugebėdavo pagaminti ir pasagas arkliams, ir sudėtingas detales sunkvežimiams (Raktuvės g. 19). „Švedpolyje nuo jaunų dienų dirbo kalvis Antanas Gaputis. Kunstmanynėje susipažino su ten šeimininkavusia Emilija Kirnaite. Susituokė, o šeimininkai jaunai porai dovanojo pasoginius namus Raktuvės gatvėje. Vėliau išmoko remontuoti visokias automašinas ir bitininkavo.“ [1]

     Nr. 64. Ši sodyba priklausė dvaro felčeriui Jonui Šimanskui (Raktuvės g. 20). Jis su savo šeima čia atsikėlė 1863 m. Dvejus savo šeimai priklausiusius namus felčeris nuomojo dar septynioms šeimoms. Felčeris kelis kartus liudijo apie kai kurių žmonių stebuklingus pasveikimus, kurie, anot jų, įvyko besimeldžiant prie Dievo Tarnaitės Barboros Žagarietės karsto. [2]

     Nr. 65. XX a. pr. čia veikė Judelio Fridmano odos, kailių, šerių, ašutų perdirbimo fabrikėlis ir parduotuvė (Raktuvės g. 21).

     Nr. 66. Nuo XX a. pr. šioje sodyboje gyveno ir dirbo siuvėja Amelija Čiuberkytė- Daugmondienė, kuri savo amato subtilybių mokėsi tuometinėje Lietuvos sostinėje Kaune (Raktuvės g. 22). Jos siūtais rūbais puošėsi Kauno miestietės, karininkų žmonos. Jai taip pat teko siūti gedulo suknelę 1933 m. perskridusio Atlanto vandenyną, bet tragiškai žuvusio lakūno Stepono Dariaus žmonai. [2]

     Nr. 67. XX a. pr. šioje sodyboje veikė Juozapo Žlabio malūnas. Čia poeto futuristo, publicisto, keturvėjininko Juozo Žlabio-Žengės (1899–1992) tėviškė (Raktuvės g. 26). 1867 m. pastatytą vėjo malūną nuo 1903 m. valdė, rekonstravo į motorinį - Juozapas Žlabys. Jo sūnus Juozas Žlabys-Žengė - savanoris, karininkas, vienas žymesnių XX a. 3–ojo dešimtmečio literatūrinio maišto ir poezijos reformos atstovų. [2]

     Nr. 68. 1895 m. čia veikė seserų Marijos ir Leopoldos Kozlovskaičių slaptoji lietuviška mokykla (Raktuvės g. 27). Joje seserys, kurios buvo baigusios Petrapilio imperatoriškąją konservatoriją, mokė mergaites skambinti pianinu. Iš Papilės atvykęs Juozapas Šalavėjus iki dvidešimt mokinių mokė skaityti ir rašyti lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis, aritmetikos ir geografijos. Mokyklą Rusijos Imperijos valdžia vos po metų susekė ir uždarė, o jos įkūrėjus nubaudė. [2]

     Nr. 69. Kraštotyrininkų mokytojos Romualdos ir žurnalisto Vytauto Vaitkų sodyba (Raktuvės g. 29).

     Nr. 70. XIX a. pab. šis namas priklausė Naryškino dvaro kailiadirbiui Laskutovui, čia jis su šeima gyveno iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios (Raktuvės g. 41). [2]

     Nr. 71. Nuo XIX a. pr. apie 200 metų šiuose namuose gyveno Raktuvės kapinių sargais tarnavę asmenys (Raktuvės g. 42). Žagarės gyventojai su pagarba prisimena vieną jų – Stanislovą Mikulską. „Tarsi nuo koplytstulpio nulipęs, visada vienas, naginėtas, smulkaus sudėjimo, bet ištvermingas, savo atmintyje saugojęs ilgą senųjų palaidojimų istoriją. Daug ką žinojo iš savo pirmtakų Jono Raizgio, o dar anksčiau Mykolo Kardinsko.“ [1]

     Nr. 72. Raktuvės, arba Raktės, piliakalnis (Raktuvės g. 44). Ant Švėtės upės dešiniojo kranto įsikūrusio Raktuvės piliakalnio stovėjo žiemgalių pilis Raktė. Istorijos šaltiniuose ši pilis pirmą kartą paminėta 1271 m., Livonijos ordinui užpuolus ir sudeginus pilį. XVII a. ant kalno pastatyta medinė koplyčia, šalia jos jau XVIII a. atidarytos Žagarės miesto katalikų kapinės, veikiančios iki šiol.

     Nr. 73. Žvelgaičių ežeras – išties tai jau daugiau nei prieš 400 metų iškastas tvenkinys, nuo seno vadinamas ežeru (P.Cvirkos g.). Jis plyti tarp dviejų Žagarės ozo gūbrių, kuriuos dar 1913 m. senosios Žagarės dvarininkai apsodino pušaitėmis. Šioje vietoje 1593 m. Senosios Žagarės dvarininkui Jonui Umiastovskiui buvo leista ant Švėtės supilti užtvanką ir tuščiame lauke įsirengti malūną. Paskutiniu malūno savininku buvo Zigelis, malūną čia laikęs iki 1949 m.

     Nr. 74. Žagarės ozas – pats ilgiausias ir įspūdingiausias iš visų Lietuvoje esančių ozų (P.Cvirkos g.). Ozas – tai ilgas, siauras kalvagūbris, kuris prieš 10 tūkstančių metų paskutinio ledyno suformuotas iš smėlio ir žvirgždo. Natūralus ozo reljefas daugelyje vietų suardytas intensyviai sovietmečiu kasant žvyrą, tačiau galutinai savo formų ozas neprarado ir yra paskelbtas gamtos paminklu.

     Nr. 75. Žvelgaičio piliakalnis (dar vadinamas Žagarės II-uoju, Aukštadvario, Plikuoju Kalnu) (P.Cvirkos g.). Pasak padavimų, ant piliakalnio XIII a. stovėjo legendinio lietuvių kunigaikščio Žvelgaičio pilis. Archeologai spėja, kad šioje vietoje XIII–XV a. galėjo būti Rygos arkivyskupo, o vėliau Livonijos ordino medinė pilis. XVI–XVIII a. piliakalnyje buvo įsikūrusi Senosios Žagarės dvaro sodyba, priklausiusi Syrevičiams ir Umiastauskiams.

     Nr. 76. XX a. pr. šioje sodyboje buvo Kosto Mituzo prabangių kailių ir odų dirbtuvės (P.Cvirkos g. 128). Žagarėje gyveno ne viena odininkų Mituzų karta. Kostas Mituzas už savo kailiadirbio profesionalumą 1930 m. įvertintas Vytauto Didžiojo metų Lietuvos Žemės ūkio ir pramonės parodos Kaune medaliu.

     Nr. 77. Šiame name gyveno poetas, fotografas, siuvėjas, visuomenės veikėjas Juozas Gedžius (1937–2012). Nuo vaikystės jis kūrė eiles ir dainas, išleido poezijos knygą „Glausk meilę prie širdies“, sukūrė Žagarės miesto himną. Daugiau kaip 20 metų aktyviai dalyvavo rajono literatų klubo „Audruvė“ veikloje.

     Nr. 78. XX a. čia gyveno trijų kartų muzikantų šeimos menininkas, stalius Albertas Žlabys (Kalno g.7). Jis buvo verpimo ratelių, šaukštų, ratų meistras, smuiku griežė tarpukariu Žagarėje veikusioje „Amatininkų muzikantų styginėje kapeloje“.

     Nr. 79. XIX–XX a. pr. čia gyveno ir dirbo vaistininkas Vildbergas. XX a. pr. – kalvio Juozo Ramono šeimos namai. 1905 m. veikė Žagarės prekybos mokykla (P.Cvirkos g. 44). Į prekybos mokyklą buvo priimami visų tautybių abiejų lyčių vaikai, tačiau mokslas buvo mokamas ir ne kiekvienam prieinamas. Mokslas čia trukdavo šešerius metus, per kuriuos mokiniams buvo dėstomi bendrieji bei specialieji prekybos įgūdžiams ugdyti skirti dalykai. Tokio tipo mokyklų Kauno gubernijoje buvo tik dvi – Kaune ir Žagarėje. [3]

     Nr. 80. Šiame pastate 1902–1911 m. gyveno ir dirbo medicinos daktaras, oftalmologas, politikos veikėjas, profesorius Petras Avižonis (1875–1939) (P.Cvirkos g. 44). Gydytojas pasižymėjo tirdamas įvairias akių ir užkrečiamąsias ligas. P. Avižonio praktinė veikla Žagarėje susipynė su moksline ir visuomenine. Dirbdamas Žagarėje įkūrė ligoninę, Žagarės vartotojų kooperatyvą, draugiją beturčiams šelpti. Vėliau buvo Kauno universiteto rektorius, Kauno Akių klinikos įkūrėjas ir vadovas, parašė 134 mokslinius darbus, knygas ir straipsnius, veikalą „Akių ligų vadovas”. [3, 10]

     Nr. 81. Šioje sodyboje XIX pab.–XX a. pr. buvo įsikūręs brolių Perecmanų žvakių fabrikas (Gedimino g. 19). Žvakėmis, nulietomis iš bičių vaško ar parafino, kartu su degutu ir smala buvo prekiaujama šurmuliuojančiose mugėse, turėjo krautuvėles ir Turgaus aikštėje. [1]

     Nr. 82. Žagarės atodanga, kalkių degykla (Dolomito g. 6). Maždaug prieš 360 milijonų metų seklioje jūroje susidariusios uolienos, pavadintos Žagarės svitos sluoksniais. Atodangos 2,5 – 3,5 m. aukščio dolomito sienelėje aiškiai matomi dolomitų klodai. Iki 1964 m. čia dirbo kalkininkai ir uolų laužėjai. Dolomitas buvo kasamas kalkėms degti, kelių tiesimui ir statybai. [3]

    Nr. 83. XX a. pr. šiame pastate buvo staliaus ir karstadirbio dirbtuvės (Švėtės g. 29). Sumeistrauti spintą, stalą, duris, langų rėmus ar geldą buvo kreipiamasi į stalių. Dalis meistrų obliavo ir kalė karstus, ąžuolinius kryžius.[1]

     Nr. 84. XX a. pr. šiame pastate buvo Bronislavos Radavičienės duonos kepyklėlė (Švėtės g. 19). Iš 5 kepyklų ir 13 Žagarės kepėjų gardžiausią duoną kepė Radavičiai. Senieji žagariečiai prisimena, kad kuomet Bronislavos Radavičienės namuose pakvipdavo šviežia duona, kaimynų vaikai pirmieji gaudavo jos paragauti“. [1]

     Nr. 85. XX a. pr. šiame name gyveno mezgėjų Korių šeima (Švėtės g. 9). Abu sutuoktiniai pragyvenimui užsidirbdavo megzdami mezgimo mašinomis. [1]

     Nr. 86. Senosios Žagarės Šv. Petro ir Povilo bažnyčia ir Dievo Tarnaitės Barboros Žagarietės (1628–1648) kripta (Švėtės g. 4a). Šioje vietoje pirmoji medinė bažnyčia buvo pastatyta 1499 m. 1712 m. mūrinė bažnyčia pastatyta iš plytų ir vietinio kalkakmenio, santūrių, monumentalių renesanso formų. Bažnyčios rūsyje daugiau nei 300 metų ilsėjosi žagariečių ypač gerbiamos, išgarsėjusios dėl daugybės stebuklų, Barboros Žagarietės Umiastauskaitės (1628–1648) palaikai. 1963 m. sovietų valdžiai uždarius bažnyčią palaikai dingo. 1994 m. Senosios Žagarės bažnyčia vėl atidaryta. 2005 m. pradėta byla, kad Dievo Tarnaitė Barbora Žagarietė būtų paskelbta palaimintąja.

     Nr. 87. XIX–XX a. pr. šioje sodyboje veikė Sorės Trubikaitės mezgimo ir audimo fabrikas (P.Cvirkos 31). Pirmasis audimo verpimo fabrikas įkurtas 1777 m. Dar veikiant šiam fabrikui, šalia esančioje Švėtės upėje vaikai gaudydami žuveles, dažnai „sužvejodavo“ audimo staklių adatų. Dabar ši sodyba vietinė įžymybė - „Puodų namas“. Tai E. Vaičiuliui priklausantis namas, kuris iš išorės apkaltas įvairios formos puodais bei rakandais. [1,3]

     Nr. 88. XX a. pr. šiame pastate gyveno skardininkas Aronas Koras (P.Cvirkos g. 4). Lietuvos suvienytos amatų sąjungos Žagarės m. skyriaus tarybos narys. [6] Pragyvenimui jis užsidirbdavo dengdamas stogus, lankstydamas, taisydamas indus, žibintus. [1]

     Nr. 89. XX a. pr. šioje sodyboje veikė Ernos ir Baltramiejaus Purinių cukrainė (Tilto g. 8). Tarpukariu garsėjo minkštučiais pyragėliais („kuchenais“). Namo savininkai taip pat čia laikė valgyklą.[1]

     Nr. 90. XX a. pr. šiame pastate veikė Ruvelio Golberio mėsinė (Tilto g. 6). [5]

     Nr. 91. XX a. pr. šiame name F. Asimienė, I. Asinas, Z. Goldblatas prekiavo mėsa (Tilto g. 1). Tarpukariu Žagarėje aplink Turgaus aikštę buvo įsikūrė 14 mėsinių, o mieste dirbo 23 mėsininkai. Nuo Pirmojo pasaulinio karo ilgus metus miesto veterinaru-felčeriu bei mėsos punkto prižiūrėtoju dirbo Juozapas Jarošius, kuris aptarnavo visas šias mėsines. 1931 m. Žagarės spaudoje pasirodė žinutė apie jo atleidimą, kurioje taip pat pranešama, kad mieste dvi dienas nebuvo mėsos, nes nebuvo kas ją patikrintų. „Vadinasi, žagariečiai nors dvi dieni buvo „vegetarai“. [7]

     Nr. 92. XX a. pr. šiame name gyveno kepėjo ir muzikanto Eliferijaus Mitrofanovo šeima (Pakalnės g. 2). Jis su tėvais čia atvyko iš Vegerių, amato mokėsi Žagarėje, žydo kepykloje Tilto g., po to Purinių kepykloje, vėliau dirbo Trinkų kepykloje. Laisvalaikiu Eliferijus grojo Žagarės pučiamųjų orkestre. [1]

     Nr. 93. Tarpukariu šis pastatas buvo H. Glazaitės-Zauberblatienės fotografijos salonas (Pakalnės g. 4). Fotografė šiame salone pradėjo dirbti maždaug nuo 1938 m. Šiuo laikotarpiu fotografai savo fotosalonus dažniausiai mėgino steigti netoli turgaus aikštės, aktyviausioje miesto dalyje, kur buvo didesnės galimybės prisivilioti daugiausiai klientų. [1,4]

     Nr. 94. XIX a.–XX a. pr. ši sodyba priklausė „šoichetui“ – tradiciniam žydų bendruomenės gyvulių skerdikui (Pakalnės g. 3). Jis skersdavo gyvulius žydų bendruomenei, laikydamasis specialių religinių reikalavimų.

     Nr. 95. XX a. pr. šioje vietoje stovėjo Beilezono Šliono laikrodžių, aukso dirbinių ir Zuzanos Ramonienės audinių, sagų parduotuvės (Vilniaus g. 2).

     Nr. 96. XX a. pr. šiame pastate Šlomas Osticlis prekiavo laikrodžiais ir aukso dirbiniais (Vilniaus g. 1).

     Nr. 97. XX a. pr. čia veikė Iciko Vulfsono odos, moteriškų skrybėlaičių dirbtuvės ir parduotuvė (Vilniaus g. 5).

     Nr. 98. Lėlių namai (Vilniaus g. 6). Nuo 2012 m. tautodailininkės Aušros Petrauskienės kūrybos buveinė „Lėlių namuose“: ilgakojės ant kopėtėlių sutupdytos lėlytės, visas angelų pulkas apgulė pačios meistrės rankomis sukurtą vyšnių medį. Yra teatrinių lėlių, ankstesnių metų kaliausių atvirukų.

     Nr. 99. XX a. pr. šioje sodyboje buvo įsikūrusi Abraomo ir Rachelės Lemchenų vilnų karšykla, dažykla ir audimo fabrikas (Vilniaus g. 7). A. Lemchenas buvo gerai žinomas, gerbiamas ir aktyvus bendruomenės narys, 1931 m. išrinktas į Žagarės miesto tarybą. Lemchenų jauniausias sūnus Chackelis tapo vienu iš garsiausiu XX a. lietuvių ir jidiš kalbų tyrinėtoju bei kalbininku, daugelio žodynų sudarytoju.

     Nr. 100. XX a. pr. šie namai priklausė arklių pirkliui Izraeliui Vigoderiui (Vilniaus g. 11). [5]

     Nr. 101. XX a. čia gyveno siuvėjas, Lietuvos suvienytos amatų sąjungos Žagarės miesto skyriaus tarybos narys Beras Jankelis (Vilniaus g. 19). [5]

     Nr. 102. XX a. šiame name gyveno Žagarės gimnazijos mokytojas Domas Snieška (1908–1995) (Vilniaus g. 40 (42)), 1948–1952 m. ėjęs gimnazijos direktoriaus pareigas.

     Nr. 103. XVIII a. šie namai buvo žydams priklausiusi karčema (Vilniaus g. 58). Anot miesto istorijos šaltinių, 1743 m. Žagarėje veikė 59 midaus, degtinės ir alaus karčemos. Ši karčema buvo dviejų galų su specialiai įrengta vieta pastatyti vežimui ir arkliams, joje keliaujantys galėjo apsistoti nakvynei. Ši karčema stovi šalia senojo prekybos kelio į Mintaują ir Rygą, todėl joje dažniausiai apsistodavo prekes į šiuos miestus gabenę žmonės. [1]

     Nr. 104. XX a. pr. šiuose pastatuose veikė Mozės Strulio vilnų karšykla ir verpykla, lentpjūvė (Vilniaus g. 65). 1926 m. M. Strulis pasistatė vilnų karšyklą [archyvas], šalia jos veikė lentpjūvė. Joje nuolat triūsė 2 mašinistai ir 3-4 darbininkai. „Jos blizgėjo nuo sakų, kietai sudirbtos, sumuštais delnais kaip sunkvežimio padangos“ – taip apie lentpjūvės darbininkus rašė Marius Katiliškis. [1]

     Nr. 105. Šiame pastate 1935–1940 m. veikė progimnazijos direktoriaus Juozo Kirlio (1891 – 1985 m.) Lietuvos spaudos muziejus, turėjęs daugiau nei 3300 įvairių eksponatų (Malūno g. 2). Tai buvo pirmasis ir vienintelis toks muziejus tarpukario ir dabartinėje Lietuvoje. J. Kirlys kolekciją rinko nuo 1908 m., joje buvo įvairiausio pobūdžio, skirtingose šalyse leistų lietuviškų leidinių. Į muziejaus atidarymą susirinko kviestiniai svečiai, tarp kurių buvo iškiliausi visos Šiaulių apskrities asmenys. Muziejus Žagarėje veikė iki 1940 m. [4]

     Nr. 106. XX a. pr. čia stovėjo Mozės Strulio vandens-garo malūnas, pirmoji Žagarės elektros stotis (Vilniaus g. 62). Broliai Struliai malūną iš Naujosios Žagarės dvaro įsigijo XX a. III dešimtmetyje. Tuo laikotarpiu visoje Žagarėje veikė net 7 malūnai. Tačiau šis modernus, motorinis malūnas išsiskyrė iš kitų viena funkcija – jis tiekė elektros energiją visam Žagarės miestui. Tiesa, ne visą parą, tik iki vidurnakčio. Nors malūnas buvo itin svarbus miesto ūkiniam gyvenimui, jo reikmėms naudojama Švėtės užtvanka kartais sukeldavo nemalonumų vietos gyventojams. 1931 m. vietinėje spaudoje pasirodė straipsnelis apie „Žagarės Veneciją“. Šiame straipsnelyje rašoma, kad Žagarėje esanti Švėtės gatvė panaši į Venecijoje esančius kanalus, nes gatvės vidurys beveik visuomet apsemtas. Mat prie netoli esančio p. Strulio malūno yra tvenkinys, kurį uždarius, vanduo Švėtėj smarkiai pakyla, ir gatvė įgauna „venecijišką“ vaizdą.“ Malūnas, kurį laiką veikė po Antrojo pasaulinio karo, tačiau 1948 ar 1949 m. žiemą sudegė.

     Nr. 107. Švėtės užtvanka (Vilniaus g.). Žagarė vienintelė šiame krašte apdovanota kriokliu. Pradžioje krioklio vandens jėga, o vėliau ir pastačius užtvanką Švėtės slėnyje su arkiniu tiltu, įkinkė žmogus galingą hidroturbiną. XX a. pastatyta betoninė užtvanka dėl savo išvaizdos žagariečių vadinama ,,bliūdu“.

     Nr. 108. Žagarės vyšnių sodas (Aušros g.). Žagarės miestas nuo seno garsėja ypatinga, legendomis apipinta vyšnių rūšimi ir jų vaismedžių auginimo tradicijomis. Ši rūšis šio miesto garbei pavadinta žagarvyšne. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą vietiniai žmonės veždavo šias uogas parduoti į Rygą, Mintaują, Joniškį, tarpukariu į Šiaulius, Kauną, Klaipėdą, Sankt Peterburgą. Šių miestelį garsinančių vaismedžių garbei jau nuo 2005 m. kasmet organizuojamas Žagarės vyšnių festivalis, taip pat nuo 2011 m. miestelio pakraštyje, netoli Švėtės upės, pradėtas sodinti vyšnių sodas.


Šaltiniai:
[1] – Romualda Vaitkienė „Amatų metai. Žagarė: dokumentų ir atsiminimų apžvalga“, Kaunas, 2012
[2] – Romualda Vaitkienė „Elegija senajai mano gatvei“, 2015
[3] – Romualda Vaitkienė „Žagarė“, 1998
[4] – Leonas Karaliūnas „Žagarė 1897-1945“, 2015
[5] – „Visa Lietuva” 1923 m., 1931 m.
[6]- LCVA dokumentai
[7] – epaveldas.lt
[8] - www.lb.lt
[9] – Žemygala
[10] –Žiemgala
[11] – Miškinis
[12] - Visuotinė lietuvių enciklopedija
[13] -https://lt.wikipedia.org
[14] – Medicinos enciklopedija
[15]- http://www.zydai.lt/

• Informacinis leidinys (tekstas)
• Informacinis leidinys (žemėlapis)